Kas yra grožis...?
Man sakė, kad rašinį yra gerai pradėti nuo sąvokų aiškinimo. Ką gi čia ne rašinys, bet pasiaiškinkime: Grožis – gražumo, dailumo ypatybė, grožybė: Nepaprasto grožio meno kūrinys. Poetai apdainuoja tėvynės grožį. Sužavėjo savo grožiu. Sako mums Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Ar čia galime ir baigti? Galime. Galime ir nebaigti. Grožis yra taip dažnai mūsų kalboje pasitaikantis žodis: aš gražus, tu graži, viskas labai gražu, gražu, gražu. Kas yra gražu?
Grožio kriterijai
Nors dabar teigiame, kad grožis yra subjektyvus dalykas (apie tai pakalbėsiu vėliau), ko gero galime rasti tam tikrų tendencijų, kalbėdami, apie tai, kas ,,gražu‘‘. Taip išryškėja tam tikras grožio visuotinumas, nes daugelis sutiktų, kad žvaigždės, saulėlydis, rožės žiedas, apsnigtas miškas yra gražūs. Vienas iš grožio ingredientų yra tvarka arba simetrija. Mūsų akys ir smegenys simetriškus, taisyklingus ar proporcingus daiktus yra linkusios priskirti gražiųjų kategorijai. Moksliškai kalbant, gražiais žmonėmis mes dažniausiai laikome tuos, kurių veidas yra tobulai proporcingas ir artimas Fi/aukso pjūvio proporcijoms. Tai matoma ir antikos mene, kur skulptūros atspindi tobulai sudėtą žmogaus kūną, grožio traktatą (Polikleito ,,Doriforas“). Aristotelis teigė: ,,Kad būtų graži, būtybė arba visuma, sudaryta iš dalių, turi<...> turėti tų dalių išsidėstymo tvarką.“ "Pagrindinės grožio formos yra tvarka ir simetrija bei apibrėžtumas, kurį matematiniai mokslai demonstruoja specialiu laipsniu". Grožio kūrimą pasitelkiant taisykles galima rasti ir modernių kūrėjų darbuose. Štai, pavyzdžiui, Henrikui Radauskui, kaip grynosios poezijos kūrėjui grožis tampa svarbiausia vertybe, pačio eilėraščio esme. Juozas Girdzijauskas apie Radausko lyriką teigia: ,,Eilėraščio grožis kartu yra ir jo prasmė, o prasmė atsiskleidžia kaip grožis. Tam tikros taisyklės, sukuriančios grožį – rimai, aliteracijos, taisyklinga eilėdara.‘‘ Dėl tokių meninių priemonių daugelis sutiktų, kad Radausko eilėraščiai yra gražūs . Dėl to būtų galima teigti, kad grožis yra tam tikrų taisyklių ir proporcijų visuma. Bent jau iš dalies.
Grožis ir originalumas
Iš dalies dėl to, kad šiais laikais ko gero rastume daugiau šių taisyklių išimčių. Tai, kas pernelyg tobula, tampa neįdomu, todėl kartais net ir netobuli objektai ar reiškiniai su trūkumais, asimetrija, disharmonija yra gražūs, kaip tik dėl savo unikalumo. Kartais šiuos mažus netobulumus gali būti atkartoti net sunkiau nei taisyklingus dalykus. Taip, daugelis sutiktų, kad idealiai tikroviškai nutapytų kalnų paveikslas teoriškai yra gražus, bet ko gero tikrasis kalnų vaizdas žmogų paveiktų labiau ir būtų įvardytas kaip gražesnis. Galbūt todėl mums gražu yra tai, kas yra unikalu, originalu. Visų pirma tai gamta. Daugelis žmonijos sukurtų dalykų yra vienoks ar kitoks (ne)sąmoningas gamtos mėgdžiojimas. Jie ne visada yra laikomi gražiais, bet pirmykštis šaltinis – gamta beveik visada. Toks buvo ir G.V.Hėgelio požiūris, teigusio: ,,menas, kuris tenkinasi vien gamtos pamėgdžiojimu, niekados neatlaikys gamtos konkurencijos.“ Kaip pavyzdį galima būtų pateikti ir meno kūrinių kopijas/reprodukcijas. Botičelio Venera puikuojasi ant tūkstančio puodelių, marškinėlių, knygų viršelių, tačiau žmogų šis paveikslas paliečia (ar net sukelia Stendalio sindromą) būdamas ne ant puodelio, o pamatytas gyvai, t.y. originalus. Kopija, kad ir kokia tiksli, proporcinga ir objektyviai ,,graži‘‘ būtų, mūsų standartais nėra tokia graži, ypatinga ir įtaigi kaip originalas. Hėgelis teigia, jog ,, kuo kopija panašesnė į originalą, tuo greičiau blėsta ir senka malonumas ir nuostaba, o kartais netgi virsta persisotinimu ir pasidygėjimu.‘‘ Todėl esminis grožio elementas yra originalumas. Ir dar kartą pacituokime Hėgelį: ,,Apskritai pasitenkinimas, kurį patiriame dėl tobulo mėgdžiojimo, visuomet yra gana seklus“.
Grožio subjektyvumas
Nepaisant visų grožio kriterijų, viena svarbiausių jo savybių yra subjektyvumas. Čia labai tiktų buitiškas posakis ,,dėl skonio nesiginčijama“ (ironiška, nes ginčijamasi ir gana dažnai). Labai aiškiai šis subjektyvumas atsiskleidžia istorijos perspektyvoje. Rubenso moterys, laikytos grožio etalonu, šiais laikais turbūt nepakliūtų į standartinio grožio kategoriją. Tie patys standartai galioja ir Rokoko būdingam nupudruotam veidui, perukams. Kalbant apie meną, dabar vienu iš akiai gražiausių meno krypčių laikomas impresionizmas, kadaise buvo aršiai kritikuojamas ir nepripažįstamas visuomenės akyse. Ir šiais laikais galime rasti ryškių skirtumų tarp grožio sampratos skirtingose kultūrose: Rytuose vertinama itin šviesi oda, o štai vakariečiai mėgsta degintis, yra tautų kurios veria žiedus sau ant kaklo, siekdamos jį padaryti kuo ilgesnį, nors Vakaruose tai atrodytų absurdiškai. Vis dėlto sparti globalizacija tirpdo ribas tarp tokių skirtumų ir grožio standartų. Nors apskritai, šiomis dienomis tampa vis sunkiau nustatyti bendrą grožio standartą, subjektyvumas yra kiekvieno mūsų sąmonėje, nes tai, kas gražu man, nebūtinai yra gražu kitam žmogui, dėl to egzistuoja skirtingi pomėgiai, aprangos ar muzikos stiliai, mes skirtingai vertiname tuos pačius reiškinius. Priešingai, nei Antikos filosofai, Deividas Hjumas teigia, kad grožis glūdi pačio stebėtojo akyse: ,,Grožis nėra pačių dalykų kokybė: jis egzistuoja tik prote, kuris juos apmąsto; ir kiekvienas protas suvokia grožį kitaip.‘‘ Ir iš tiesų mūsų grožio suvokimas skiriasi, nes skiriasi tai, kas mums teikia malonumą. Taip prieiname prie dar vieno grožio aspekto. Mums gražu būna tai, į ką žiūrėti, ko klausyti ir t.t. mums yra malonu, kas sukelia vidinį pasitenkinimo jausmą, o būtent jis kiekvienam žmogui yra skirtingas. George Santayana yra pasakęs, kad ,,objektas negali būti gražus, jei niekam neduoda malonumo, grožis yra malonumas“ ir yra teisus. Tačiau vėlgi, tik iš dalies.
Grožis ir bjaurumas
Kalbant apie grožį ir subjektyvumą, ar tik dalykai, apie kuriuos mes dažniausiai galvojame kaip gražius, yra iš tiesų gražūs? Galbūt čia mes stipriai ir neišvengiamai painiojame grožį ir estetiką. Ar kančia, liūdesys, siaubas ar nuodėmė irgi gali sudaryti grožį? Platonas teigia, jog ne. Pasak jo, menas turi būti gražus ir dailus, išlaikantis ritmą ir harmoniją todėl, kad dailieji menai ,,patys yra grožis ir žmogų padaro gražų‘‘. Platonas teigia, kad grožis auklėja žmogų, o bjaurumas ir vaizduojamos ydos padeda sieloje augti blogiui, būtent dėl to menas turi būti tik gražus. Vis dėlto galime sutikti, kad ne tik dori ir dailūs dalykai yra gražūs. Grožis turi gilesnę prasmę nei dailumas ar estetika – pastarieji nusako išorės savybes, tačiau grožis yra ne tik tai, ką matome, bet ir tai, ką jaučiame. Taigi ar liūdesys gali būti gražus? Taip. Grįžkime prie Radausko: liūdesys yra dominuojanti būsena jo eilėraščiuose, ir neretai jis kyla iš grožio, pats liūdesys yra gražus (,,Begalinis liūdesys“), kitas lietuvių poetas Jonas Aistis, taip pat vaizduoja giedrą, prasmingą, savą liūdesys, kuris irgi yra gražus (,,Peizažas“). Kiti dalykai, kaip skausmas, brutalumas, neviltis taip pat gali būti gražūs, nors ir (daugeliui iš mūsų) nesuteikia malonumo, bet paliečia žmogaus vidų ir taip kuria savotišką grožį. Kalbant apie malonumą, galbūt bjaurūs ar moraliai nepriimtini dalykai gali jį suteikti ir taip būti gražūs? Apskritai, mūsų grožio suvokimas iš dalies priklauso ir nuo konteksto. Štai, E.Manė ,,Olimpija“ vaizduoja be galo gražią moterį, primenančią Ticiano ,,Urbino Venerą“, bet XIX a. Paryžiaus visuomenė buvo stačiai pasipiktinusi tokiu aktu. Ir kodėl? Nes it deivė vaizduojama Olimpija buvo prostitutė. Tačiau tai tiesiog gražus paveikslas, į kurį malonu žiūrėti. Galbūt dėl to galima teigti, kad pats grožis ir jo suvokimas yra žmogiški. Žmonės (ko gero) vieninteliai, skirstantys objektus, garsus ar reiškinius į gražius ar negražius. Be žmonių pasaulis pats savaime nebūtų nei gražus, nei negražus ar dar kitoks, jis tiesiog būtų toks, koks yra. Kalbant apie gamtą, ar toks menkas padaras, kaip žmogus, gali spręsti ar tai, kas egzistavo ilgai, prieš jam atsirandant, yra gražu, ar ne?
Ką galima pasakyti? Ko gero tik kalbėti tezėmis ir antitezėmis. Grožis yra visuotinis, grožis yra subjektyvus. Grožis paklūsta kanonams ir taisyklėmis, grožis yra taisyklių laužymas ir originalumas. Grožis yra estetika, grožis yra bjaurumas. Grožis yra žmogiškas. Sąrašas nuolat pildomas.
